2011 m. spalio 29 d., šeštadienis

Algimantas Čekuolis "Staigmenos ir kiti žinomi dalykai"

0 komentarai

Manau, apie Čekuolį yra girdėjęs kiekvienas lietuvis, daugiau ar mažiau, bet girdėjęs. Aš ir pati puikiai žinau, koks jis yra išsilavinęs ir daug žinantis žmogus, bet matytas laidas galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o ši knyga - pirmoji perskaityta.

Knygoje Čekuolis supažindina su įvairiais pasaulio įvykiais. Man patiko, kad knygos skyriai suskirstyti pagal žemynus. Na, ir atskirai išskirtos Baltijos tautos. Visuose pasakojimuose kalbama apie vis kitą šalį. O supažindinama čia ir su istorija, ir su to meto realijomis (knyga parašyta 2008-aisiais). Nors pristatomi įvykiai svarbūs, tačiau pasidarė truputuką gėda, kad nepastebėjau kažko spaudoje - juk akis gali užkliūti ir už antraštės. Na, bet atsigriebiau skaitydama šią knygą.
Man patiko pasakojimo stilius, su subtiliu šmaikštumu. Be galo žaviuosi Čekuoliu, tokio išmanymo ir šviesumo galima tik pavydėti. Ir, be abejo, siekti būti bent kažkiek panašiam į jį.

Knyga tokia, kad apie ją daug ir nepakalbėsi - joje nėra nei siužeto, nei vienos jungiančios istorijos. Tiesiog manau, kad ją galėtų skaityti net tie, kurie nemėgsta to daryti - ir tokia knyga būtų jiems įdomi. Sužinoti galima išties daug dalykų, o knyga taip įtraukia, kad norisi ją skaityti be sustojimo.

2011 m. spalio 9 d., sekmadienis

Verena Wermuth "Uždrausta žmona"

4 komentarai
Laimei, kad dar liko tie trumpi trumpi savaitgaliai, kuomet vis vėstančiais spalio vakarais gali atsitraukti nuo mokslų, įsisupti į šiltą antklodę ir į knygą pasinerti arba..arba ateiti čia ir papasakoti, ką perskaitei!

Verena Wermuth "Uždrausta žmona"

Apie autorę: kol kas labai trumpai, nes knyga autobiografinė ir dalis jos gyvenimo atsiskleis truputį vėliau, kai apie pačią knygą kalbėsiu. Verena Wermuth gimė 1956 metais Dietikon mieste, Šveicarijoje. Ciuriche mokėsi Šveicarų menų mokykloje ir įgijo parduotuvių vitrinų dekoruotojos išsilavinimą. Vėliau įsikūrė Tičino (Šveicarija) regione, kur dirbo  nepriklausoma dekoruotoja ir pradėjo savo verslą - atidarė krautuvėlę. Tačiau po netikėtos pažinties su Patricia Highsmith, Verena Wermuth suprato anglų kalbos svarbą ir būdama vos dvidešimt trejų metė savo verslą ir išvažiavo į Pietų Angliją. Ten lankė  trijų mėnesių intensyvius anglų kalbos kursus Torki mieste, kuriuose ir susipažino su šeichu Kalidu. Tiesa, Verena jau nuo 1995m. ištekėjusi už šveicaro (nesijaudinkite, knygos turinio bene neišduodu, nes šitai ir taip jau pačioje knygos pradžioje pasakoma).

Apie knygą: šios knygos centre dviejų žmonių - Verenos ir Kalido - meilės istorija. Tai, kad Verena yra šveicarė, o Kalidas - arabas daro šią istoriją gerokai komplikuota, nes juk žinot, arabų pasaulyje papročiai yra labai svarbūs. Gal šiuolaikiniais laikais tai ir nebūtų taip baisu, jei nepaaiškėtų, kad Kalidas yra ne šiaip arabas, o arabas priklausantis vienai iš septynių JAE valdančių šeimų ir turi šeicho titulą. Bet visgi, įsimylėjėliai vis tiek susitikinėja Dubajuje, Ciuriche, Kaire ir galiausiai, slapčiai susituokia.Trumpai sakant, romanas parodo, koks reikšmingas ir painus dalykas yra kultūriniai skirtumai.

Mano nuomonė: kuomet skaičiau šią knygą, kalbėjau su drauge apie tai, kaip sunku įdomiai parašyti autobiografinę knygą, na suprantat, kad nebūtų tuščias įvykių atpasakojimas ir nė nedvejodama padariau išvadą, kad šiai šveicarų rašytojai tai visai nepasisekė. Visų pirma, tai mane tiesiog purtė nuo tokio rašymo stiliaus - visiškai buitinis, sakiniai absoliučiai elementarūs (net aš tokiais trumpais nerašau!), dėl skurdaus žodyno pasikartojantys žodžiai, tuščias įvykių atpasakojimas..o kai pagalvoju, juk tikrai galėjo būti gera knyga, nes pati istorija, tai nebloga, tik pateikimas nekoks. Galvojau, kodėl taip yra ir man pasirodė, kad Verena visai nesuprato Kalido (o kur ten suprasi, kai jis nieko žmogiškai pasakyti negali), todėl taip sunku viską knygoje pateikti, nors tiesą sakant, aš pati jų abiejų nesupratau. Nesupratau, kaip Verena leidžiasi pastatoma į tokias nepatogias situacijas. Juk savaime aišku, kad kitoje šalyje visai kitokie papročiai, visai kitoks požiūris į moteris ir panašiai, bet tai kodėl būtina viską išsiaiškinti tik atsidūrus įvykių centre  Tarkim, kai ji su Kalidu pas kažkokius jo draugus (?) buvo, o ji nė nežinojo kur dėtis, kol Kalidas nepasakė jai, kad jos vieta virtuvėje. Tai sakot, neįmanoma visko anksčiau susižinot? Galiausiai, kodėl jo iš karto nepaklausus? Šioje vietoje prasideda dalis, dėl kurios visai nesupratau Kalido. Jis gi irgi galėjo Verenai kaip kitataučiui žmogui paaiškinti kas ir kaip ten vyksta, o ne tylėti nieko nepasakodamas ir būti toks neryžtingas nieko nedarydamas. Ir išvis, jų santykiai man pasirodė tokie..plaukiojantys - tai yra, tai nėra. Žinot, kas labiausiai man patiko? Knygos viršelis..na, bent jau iki tol, kol atsiverčiau knygos gale esančias kitų knygų anotacijas ir pamačiau "Susitikę dykumoje". Manau, jau supratote, kodėl. :)

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: na kaip čia pasakius..nelabai. Nežinau, ar dar yra panašių istorijų knygose aprašytų, bet jei rasiu ir rasiu ką nors geriau parašyto, būtinai parekomenduosiu.

Ineta

Kevin Lewis „The Kid“

0 komentarai
Pagaliau aš pasistengiau ir perskaičiau pirmąją gyvenime anglišką knygą :) Labai savimi džiaugiuosi ir visai nesigailiu, kad būtent šią knygą pasirinkau skaitymui. Ačiū kažkam, kas paliko ją vaistinėje.. :)

Kevin Lewis - paprastas žmogus, šia knyga norėjęs pasakyti tris dalykus:
1. Norėjo papasakoti savo žmonai savo istoriją, kad ji suprastų, kodėl jis yra toks, koks yra.
2. Norėjo sudėlioti mintis ir jausmus, kurie kilo žiūrint į savo augantį sūnų.
3. Norėjo, kad žmonės sužinotų, ką reiškia neturėti nieko gyvenime, kad jie taptų tolerantiškesni žmonėms, kurie yra kitokie.

Kevin pasakoja apie savo gyvenimą nuo pat vaikystės. Apskritai knyga labai negatyvi, labai, bet tikra. Niekas neišgalvota. Net nemanau, kad būtų galima išgalvoti tokius dalykus norint parašyti knygą. Man būdavo baisu skaityti apie tai, ką jam teko iškentėti. Ir perskaičiusi vis dar negaliu patikėti, kad gyvenime taip būna. Labiausiai nesuprantama, kaip tėvai gali taip nemylėti vaikų, savo nuosavų vaikų, visiškai jais nesirūpinti ir mušti (švelniai tariant). Savo tėvų jis tėvais nevadina. Nebent tame tarpsnyje, kai jau yra suaugęs vyras ir turi savo šeimą, kuria rūpinasi. Jie jam tiesiog Gloria ir Dennis. Jokių šiltų jausmų jiems nėra.
Ir visa tai, ką teko pereiti šiam žmogui per gyvenimą, mes galime tik filmuose pamatyti. Kevin tikrai su didele patirtimi, matęs daug daugiau blogio negu gėrio, išbandęs pačius įvairiausius būdus užsidirbti bent minimaliam pragyvenimui, tačiau turintis svajonę žmogus ir atkakliai jos siekiantis. Skaitydama ir baisėdavausi, ir liūdėdavau kartu su juo, taip pat ir sau tyliai džiaugdavausi, kai Kevin vis mėgindavo atsistoti ant kojų, kad galėtų gyventi savarankiškai ir nepriklausomai.
O pati knyga, beje, skaitosi labai lengvai :) Nesitikėjau, kad taip bus, maniau, nors kol įsivažiuosiu, bus sunkiau. Bet viskas vyko labai sklandžiai, kuo toliau, tuo puikiau. Skaitant net neatrodė, kad skaitai angliškai.

Rekomenduoju šią knygą tiems, kurie nori sužinoti, kaip iš tikrųjų gerai jie gyvena :)

2011 m. spalio 1 d., šeštadienis

Skaitytojų Klubas Panevėžyje

2 komentarai
Nepastebėjo Sandra, kad paskutinysis jos įrašas buvo šimtasis mūsų bloge!! :)
Ir plakatas pats už save kalba. Kas galėjo pagalvoti, kad išsipildys idėjos, visai netyčia kilusios vieną vasaros naktį tiesiog ant laiptų sėdint. Svajojom svajojom su Simona ir pasibeldė į mūsų duris "Gero Knygyno" savininkė Jurga, kuri tokių pačių svajonių turėjo. Sujungėm pajėgas ir štai ką gaunam! Jei gyvenate Panevėžyje - apsilankykite, jei negyvenate - padėkite mums skleisti šią žinią pasidalindami šiuo plakatu savo tinklaraščiuose.
paspaudę, pamatysite pradinį plakato dydį
Ineta