Audrey Niffenegger "Keliautojo laiku žmona"

Žinot tą jausmą, kai užverti knygą ir jautiesi taip, lyg praradęs draugą? Tikiu, kad žinot. Tokį praradimą patyriau ir aš. Nesvarbu, kad su knyga draugavau tik dvi dienas - susigyvenau,įsigyvenau.

Anotacijoje pirmieji sakiniai sako: Kler su Henriu susipažįsta, kai jai - šešeri, o Henriui - trisdešimt šešeri. O susituokia, kai Kler yra dvidešimt dveji, o Henriui - trisdešimt.

Na, argi nesudomina? Skaitom toliau..

Henris turi genetinį sutrikimą, dėl kurio keliauja laiku. Jis gali atsidurti bet kurioje vietoje bet kuriuo laiku. Henris tiesiog išnyksta ir nežino nei kur, nei kada atsidurs.

Knyga mane pasiglemžė nuo pat pirmojo puslapio ir išlaikė iki paskutiniojo. Pradžioje laikas šokinėjo itin dažnai - Henris atsidurdavo tai vienur, tai kitur. Atsiliepimuose skaičiau, kad kitus iš pradžių tai trikdė, bet aš jaučiausi kažkaip ramiai :) Virš kiekvieno skyrelio, ilgesnio ar trumpesnio, būdavo parašyta tiksli data ir kiek tuo metu Henriui ir Kler metų, tai ir padėjo nepasimesti.

Jei atvirai, tai net nežinau, ką papasakoti, kadangi visa knyga užburianti. Joje yra ir be galo džiugių akimirkų, kai pati šypsojausi (jei ne išorėje, tai širdyje - tikrai), ir liūdesio, kai jau buvau beveik susigraudinusi. Ir man vis dėlto atrodo, kad liūdesio buvo daugiau. Tiek iš Kler, tiek iš Henrio pusės. Ypač mane liūdino tos vietos, kur buvo aprašyta, kaip jie bandė susilaukti vaikelio. Liūdna buvo ir Kler nežinomybė, kai Henris staiga išnykdavo, o po to pasirodydavo, gana dažnai sumuštas ir kruvinas. Be abejo, suprantu, kad visa tai realiai gyvenime nevyksta, bet manau, kad rašytojos sukurta Kler yra be galo stipri moteris. Jos visas gyvenimas buvo laukimas, vienas didelis laukimas..

Skaitydama buvau sugalvojusi dar kažką, ką norėčiau parašyti, bet knyga per daug gyva manyje, kad atsiminčiau. O ir visko nupasakoti nepavyktų. Galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą. Ji tokia jautri, graži ir laikina..

~~~

Ką tik pažiūrėjau ir filmą. Jei trumpai: per daug nesužavėjo. Esu visiškai tikra, kad man jį reikėjo pažiūrėti prieš skaitant knygą. Bet žinot, tas viską nugalintis noras pirmiau paskaityti knygą, o tik po to žiūrėti ekranizaciją..

Filmas buvo trumpas, mieliau būčiau žiūrėjusi dar bent 40 minučių. Viskas vyko pernelyg greitai, ir, deja, pernelyg netiksliai. Kadangi knyga užversta prieš porą valandų, tai atsimenu tikrai viską šviežiai. Todėl ir filmas man pasirodė vidutiniškas. Nors jį rekomenduočiau tiems, kurie knygos neskaitė - istorija vis dėlto įdomi ir sukirbinanti širdį.

Sukirbėjusi

Paulina :)

Anne Bronte "Agnesė Grėj"

Agnesė gyvena su savo šeima vargingai, verčiasi, kaip gali, tačiau mergina nori būti savarankiška ir padėti tėvams bei seseriai pati uždirbdama pinigus. Dėl tos priežasties ji tampa guvernante. Pirmoji šeima, kurioje ji dirba, yra itin nemiela - ten Agnesė išbūna neilgai. Vaikai neperauklėjami, o prie to labai prisideda ir tėvų lepinimas. Tačiau mergina nenuleidžia rankų ir toliau ieško, kur galėtų darbuotis. Ir nors antroji šeima taip pat nėra auksinė, tačiau Agnesė ten praleidžia kelerius metus ir net įstengia šiek tiek susidraugauti su merginomis, kurias turi mokyti ir prižiūrėti. Būtent čia ją aplanko ir meilė, be kurios, be abejo, čia niekaip neapsieisi.

Šią knygą norėjau perskaityti vien todėl, kad būčiau susipažinusi su visų trijų seserų kūryba. Pripažinsiu, kad ši istorija - silpniausia. Skaityti dažniausiai buvo nuobodu. Mano manymu, palyginus su Charlotte ir Emily talentu, Anne gerokai atsilieka.

Knygoje Anne įdėjusi ir savo patirties, kadangi pati dirbo guvernante. Galbūt tai leido ryškiau nupiešti neklaužadų vaikų charakterius bei visą guvernantės gyvenimą. O jis, beje, nepavydėtinas. Nors guvernantės ir nebuvo tarnaitės, tačiau tai šeimos nariams, kurioje ji dirbo, netrukdė žeminti ir kaltinti merginos, neva ji blogai dirba ir turi nuolat sutikti su auklėjamų vaikų užgaidomis. Manau, tik stiprios merginos galėdavo pakęsti tokius dalykus. Arba tokios, kurios sugebėdavo tyliai susitaikyti ir viską išgyventi savyje.

Truputį įdomiau skaityti pasidarė tada, kai kalba pradėjo megztis apie Agnesės meilę pastoriaus padėjėjui Edvardui Vestonui. Nors meilė ir nebuvo tokia aistringa, kaip seserų kūryboje.. Žinoma, nesakau, kad turėjo būti lygiai taip pat. Tačiau kažko ryškesnio ir stipresnio norėjosi. Agnesės meilė buvo tyli, ji labiau iš šono stebėjo Edvardą ir širdyje kentėjo.

Apskritai knyga nebuvo visiškai beviltiška. Iki pabaigos likus kokiems 50-40 puslapių tikrai pasidarė įdomu skaityti. Visa laimė, romanas nėra storas. Ir dar derėtų pasidžiaugti, kad knygos niekad taip ir nenusipirkau, nors ne kartą niežtėjo nagus tai padaryti. Manau, būčiau gailėjusis išmestų pinigų, nes dabar nutiko taip, kad perskaičiau ją ir nieko po to neliko galvoje..

Gražių ir saulėtų dienų!

Paulina

Mary Higgins Clark „Nepamiršk manęs“

Opapa, štai ir dar vienas greitai suvalgytas kūrinys :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 328, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Remember me, išleista 2012 m.

Anotacija: Tragiškai žuvus dvejų metų sūneliui, Menlė ir Adamas Nikolsai ketino nutraukti santuoką, tačiau Menlei netikėtai pastojus jiedu nusprendžia pabandyti šeimą išsaugoti. Gimus mažylei, Nikolsai apsigyvena Menkių kyšulyje ir mėgina viską pradėti iš naujo. Bet pikta lemtis, panašu, nuo jų  nepasitraukė...

Trokštamą ramybę ima drumsti keisti įvykiai ir Menlės atmintyje vėl atgyja išgyventi avarijos, kai jie neteko Bobio, košmarai... Dabar moteris ima jaudintis ir dėl dukrelės. Menlė su Adamu pamažu įtraukiami į niūrią, nieko gero nežadančią painiavą, kuri ima kelti rimtą pavojų ne tik jųdviejų santuokai ir dukrytei, bet ir Menlės psichikai...

 

Mano nuomonė:  Romane yra dvi siužetinės linijos. Pirmoji (kaip ir rašoma anotacijoje) - apie vyrą ir žmoną, kurie dar neatsigavę po patirtos tragedijos, išsinuomoja namą vandenyno pakrantėje, norėdami pakeisti aplinką ir tikėdamiesi, kad laikas ir kita aplinka padės jiems atkurti buvusius tarpusavio santykius. Antroji - tai Vivjanos Karpenter žūties Menkių kyšulyje tyrimas. Šie du, iš pažiūros nesusiję pasakojimai, vis persipina tarpusavyje ir pabaigoje labai neblogai yra sujungiami, taip sudarydami vientisą, išgyvenimų, dramos, veiksmo, įtampos ir mistikos derinį.

Mary Higgins Clark

Kūrinys skaitosi labai lengvai, siužetas įtraukia, sudomina. Susidaro įspūdis, kad tai tarsi įtempto siužeto filmas. Patiko, kad skyreliai labai trumpi ir juose vis keičiasi situacija ir vieta. Taip sužinome visų personažų poziciją ir šiek tiek praeities apie patį Menkių kyšulį, jį gaubiančias legendas. Tokią knygą lengva skaityti radus nors 5 minutes laisvo laiko, nes su tokiu suskirstymu, tikrai nepasimetama. Galbūt taip greit ir suskaičiau, nes tai šen radau 5 minutes, tai vėl kokias 10, taip žingsnelis po žingsnelio ir užverčiau paskutinį puslapį.

Patiko, kad pabaiga buvo nenuspėjama beveik iki paskutinių puslapių. Žinoma, turėjau šiokį tokį įtarimą dėl vieno personažo, bet jis ne visai pasiteisino. Taigi, manau, kad šį kūrinį galima visai neblogai vertinti ir kaip detektyvą. Yra nusikaltimas, tyrėjas, įtariamieji ir liudininkai.

Vienintelis dalykas, kas mane šiek tiek erzino - vertimas. Galbūt čia aš tokia senamadiška, ar manęs tiesiog nežavi tie nauji lituanistų žodžiai (o gal seni?), bet labai kliuvo akis už kai kurių žodžių. Pavyzdžiui, sėklius. Pirmą kartą perskaičiau ir galvoju, kas čia per velnias, tada pagal kontekstą lyg suvokiau, kad tai turėtų būti sekluma, tada dar pasižiūrėjau žodyne, na yra tas žodis, bet mano neišprususiai ausiai jis visai negirdėtas ir neskambus. Dar buvo keletas keistai išverstų žodžių, bet šiuo metu atsiminiau tik šį. 

Taigi, šis romanas su neblogu detektyvo prieskoniu kuo puikiausiai tinka atsipūsti po dienos darbų ir pravėdinti galvą, vienu žodžiu - laisvalaikiui. Rekomenduoju nesudėtingų detektyvų, trilerių bei tiesiog lengvo turinio knygų mėgėjams ir vertinu 9/10.

Ekranizacija: 1995 m. JAV buvo sukurtas nedidelio biudžeto filmas tik televizijos ekranams. Režisierius Michael Switzer, vaidina Kelly McGillis (Menlė), Cotter Smith (Adamas). Neradau net tokio dalyko kaip treileris. IMDB svetainėje įvertintas 5,4.

Nuoširdžiai, Rita :)

Waris Dirie su Cathleen Miller „Dykumų gėlė“

Visaip galvojau ir manau, kad su šia knyga šiais metais kol kas pasiekiau skaitymo greičio rekordą. 2 dienos. Dažniausiai tokios apimties knygos taip greitai nesuskaitau, ypač mokslo metais. 

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 266, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Desert flower, išleista 2012 m.

Anotacija: Varis Diri (Waris Dirie) pasakoja sukrečiančią gyvenimo istoriją. Vos dvylikos ji pabėgo iš suplanuotų savo vestuvių ir gimtųjų namų Somalyje. Po ilgų klajonių vargšei merginai nusišypsojo likimas ir ji tapo pasaulinio garso manekene. Tai buvo ir nuostabus sapnas, ir didžiausias košmaras. Pasiekusi savo karjeros viršūnę, per vieną interviu garsus supermodelis išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą, vykstantį daugelyje Afrikos genčių. Ji pati patyrė šį žiaurų ritualą sulaukusi vos penkerių.

Mano nuomonė:  Paimti šią knygą į rankas mane paskatino faktas, jog tai tikra istorija. Ir ne šiaip banalus pasakojimas apie dar vieną modelio iškilimą į super žvaigždes, o išsivadavimas iš gimtosios tautos nežmoniškų tradicijų. 

Pirmoje kūrinio pusėje kalbama apie šokiruojančius dalykus, vykstančius daugumoje Afrikos tautų, atrodo, kad turėtų būti kalbama labai pesimistiškai, bet Varis sugeba įžvelgti ir nemažai džiugių dalykų. Mums, europiečiams, turėtų būti sunku suvokti, kaip galima kokias dvi dienas negėrus vandens, kepinant saulei, juokauti su giminėmis ir džiaugtis esama situacija, o iškritus lietaus lašams kiekvieną kartą sutikti šį reiškinį kaip stebuklą ir didžiausią šventę. Štai kur tauta, mokanti džiaugtis mažais dalykais. Šito mums dar mokytis ir mokytis, bet tikriausiai vis tiek neišmoksim, per daug išlepinti patogumų esam.

Waris Dirie

Žinoma, yra ir kita medalio pusė, kuri ir yra pagrindinis knygos išleidimo tikslas. Atskleisti, kokios žiaurios tradicijos moterims yra Afrikoje. Nekomentuosiu plačiau, anotacijoje paminėta, bet skaitant apie tą procesą man net žandikaulis atvipo. Tiesiog nesuvokiama, kaip tokiame civilizuotame pasaulyje gali vykti tokie dalykai. Kaip rašoma knygoje, 2 milijonai merginų kasmet patiria šį ritualą. Beveik visa Lietuva!

Nepaisant sutinkamų žiaurumų, knyga padeda mums suprasti, jog nereikia pasiduoti ištikus nelaimei, kad ir kokia sunki ji būtų. Užkietėję pesimistai iš šio kūrinio galėtų pasimokyti, kad tikrai negyvena taip jau ir blogai. Taip pat knygoje atskleidžiamos šeimos, supratimo, tolerancijos, draugystės, lygiateisiškumo vertybės, parodomi kultūriniai skirtumai įvairiais požiūriais. 

Man patiko lengvas rašymo stilius, dėl kurio net nesinori padėti knygos (čia turbūt Cathleen Miller nuopelnas), bei pasirinktas pirmasis asmuo istorijai atskleisti (susidaro įspūdis, kad sėdi kokioje kavinukėje ir klausaisi kitos kultūros atstovo pasakojimo apie savo gyvenimą). Taip pat džiugu, kad kažkas pagaliau išdrįso kalbėti apie tokią opią problemą mūsų pasaulyje, jeigu ne ši knyga, abejoju, ar žinočiau, kad vyksta tokie dalykai. 

Taigi, vertinu šį kūrinį 10/10 ir rekomenduoju. Pamąstymams, susipažinimui su kita kultūra, laisvalaikio praleidimui, optimizmo lygiui pakelti. 

Ekranizacija: 2009 m. pastatytas filmas pagal šią istoriją. Režisierius Sherry Hornman, Waris Dirie vaidino Liya Kebede. Treileris:

 

Nuoširdžiai, Rita :)

The Girl With the Dragon Tattoo (2009/2011)

Noomi Rapace - švedų mergina su drakono tatuiruote

Mąstau, ar kuri nors iš mūsų lygino dvi knygos ekranizacijas.. Peržiūrėjau įrašus ir supratau, kad ne :) Ką gi, būsiu pirmoji, bent jau pabandžiusi tai padaryti.

Už šios serijos užsikabinau jau daugiau nei prieš metus - tuomet pažiūrėjau pirmąjį filmą, sukurtą švedų. Juo labai susižavėjau. Detektyvas tikrai kupinas įtampos ir labai įtraukia žiūrovą. Ir vis žadėjau sau, kad jau kai tik atrasiu knygą, tai ir skaitysiu ją. Na, nesuklydau ją net nusipirkusi. Surijau gana greitai, o tada ir vėl sumąsčiau pažiūrėti filmus (per tą laiką, kuris praėjo nuo pirmosios pažinties su mergina su drakono tatuiruote iki knygos perskaitymo, filmą sukūrė ir amerikiečiai). To švediškojo varianto detalių nelabai atsiminiau, tad tik perskaičiusi puoliau žiūrėti, kaip ten viskas yra.

Rooney Mara ir Daniel Craig -
amerikietiškoji pora

Pirmiausia visgi pažiūrėjau naujesnįjį, amerikietiškąjį variantą. Truputį bijojau jį žiūrėti, kadangi amerikiečių filmai dažnai būna verti nusivylimo: daug kas neparodoma, jei tai filmas pagal knygą, o jei tai nėra ekranizacija - kartais tiesiog nusipiginama iki negalėjimo. Šįkart buvau be galo maloniai nustebinta. Filmas kone tobulai atitiko knygą! Na, buvo tokių vietelių, kurios tikrai badė akis savo netikslumu, bet visumoj filmui dedu didelį pliusą. Jis man tikrai patiko ir net nenorėjau, kad pasibaigtų.

Filmas prikaustė jau nuo pat pradžių, nes vien jau pradžios titrai ėjo labai įdomiame fone. Visą laiką (2:38 val.) prasėdėjau palinkusi prie ekrano. Čia net ir šlykščios scenos parodytos ganėtinai atvirai (drąsiau nei švedų variante), daugiau tikslumo pačiame siužete. Esu gerų ekranizacijų mėgėja, o ši tikrai tokia buvo. Dabar jau džiaugiuosi, kad amerikiečiai sumąstė pastatyti šį filmą :)

Noomi Rapace ir Michael Nyqvist - švediškoji pora

Pažiūrėjusi švedų pastatymą supratau, kad ne toks jis jau tobulas :D

Čia buvo nemažai neatitikimų su knyga, daug kas neparodyta arba parodyta neteisingai.. Bet bet bet. Man ši ekranizacija visgi liko pirmoji ir mėgstamiausia :) Jau vien dėl aplinkos, kuri tikrai yra skandinaviška, ir būtent taip ją įsivaizdavau skaitydama. O ir abu pagrindiniai aktoriai man mielesni nei amerikiečių, ypač Noomi. Jos labai gražios akys :) Na, žinot, tas jausmas, kai susidarai gerą pirmąjį įspūdį ir negali pamiršti tų aktorių, kad ir kiek filmų apie tą patį būtų sukurta vėliau.. O kadangi aš juos mačiau visuose trijuose filmuose, galiu teigti, kad jie tikrai puikiai atlieka savo darbą. Be to, ne tik pagrindiniai aktoriai, bet ir kiti man buvo labiau prie širdies savo išvaizda - pripažinkim, kad skandinavų išvaizda yra specifinė, ir kai apie juos kuriamas filmas, jame ir turi vaidinti tokie žmonės.

Rooney Mara -
amerikiečių mergina su drakono tatuiruote

Abu filmus rekomenduoju bet kokiu atveju, t.y. ar skaitėt knygą, ar ne. Jei skaitėt, galėsit pastebėti trūkumus ir privalumus, o jei ne - tiesiog pažiūrėsit gerą detektyvą.

Asmeniškai man pačiai buvo sunkiau priprasti prie Rooney, kai žiūrėjau amerikiečių kurtą filmą.. Prieš akis vis mačiau žavingąją Noomi ir lyginau jas.

Tiesa, tik sudėjusi čia nuotraukas pastebėjau, kad Noomi ir Rooney nuotraukos - iš tos pačios scenos filme :)

Thomas Keneally „Šindlerio sąrašas“

Na štai ir užverčiau paskutiniuosius šios knygos puslapius, ilgokai užtrukau, kol perskaičiau, bet vis dėlto įveikiau 7-ąją knygų iššūkio knygą.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 408, leidykla - „Jotema“, originalus pavadinimas -  Schindler's list, išleista 2006 m.

Anotacija: Knyga pasakoja apie iš Sudetų kilusį vokietį Oskarą Šindlerį, kuris prasidėjus karui atvyko į Lenkijoje esantį Krokuvos miestą ir įkūrė jame fabriką, kuriame dirbo daugiausia žydai. Matydamas kaip jo tautiečiai elgiesi su Izraelio tauta, O. Šindleris kaip įmanydamas gerina jiems tiek darbo tiek gyvenimo sąlygas, o galiausiai karui artėjant į pabaigą, kai vokiečių kariai ima masiškai žydus žudyti, Oskaras visus juos nuperka iš fabriko uždirbtų pinigų ir taip išgelbėja nuo mirties daugybę žmonių.

Mano nuomonė: Girdėjau tikrai daug gerų atsiliepimų tiek apie knygą, tiek apie filmą. Maniau, kad va čia tai kūrinys vertas dėmesio, gal net sugraudins. Bet kankinausi skaitydama. Nors patys istoriniai faktai sukrečiantys, bet nepatiko jų pateikimas. 

Esu skaičiusi keletą mokslinių istorinių knygų, nes teko daryti kūrybinius darbus tam tikromis temomis, taip pat dariau kūrybinį darbą ir apie Hitlerį bei holokaustą. Man susidarė įspūdis, kad rašytojas savo stiliumi per daug nuklydo nuo romano į istorinį veikalą. Kadangi jau buvau domėjusis anksčiau apie įvairias žydų naikinimo priemones holokausto metu, tai knygoje pateikti faktai manęs nestebino, žinojau, kad hitlerinė Vokietija garsėjo sadistiškumu šiai rasei. 

Anotacijoje rašoma, kad pasakojimas apie Oskarą Šindlerį, bet kūrinyje pasigedau išsamiau atskleistos jo asmenybės. Žinoma, mums šiek tiek papasakojama jo vaikystė, tada kilimas karjeros laiptais ir staigus pasikeitimas - tikslas išgelbėti kuo daugiau žydų, kad ir kiek pinigų ar sveikatos tai kainuotų. Bet man trūko jausmo, pačios asmenybės analizės. Knygoje daugmaž atskleidžiami tik įvykiai, gal todėl man ji pasirodė tokia šalta ir vietomis net atgrasi. O juk tai romano žanras, kodėl nepasikapsčius giliau?

Thomas Keneally

Dar mane trikdė toks didelis veikėjų kiekis. Žinoma, aš suprantu, kad autorius bendravo su išgyvenusiais žydais, rinko informaciją iš daugelio šaltinių, bet romane vis įsiterpiančios padrikos, trumpai nusakomos situacijos manęs nesužavėjo. Tiesiog paskaitai porą puslapių ir užmiršti, kas ten toks buvo, nes staiga sutinkamas kitas nelaimėlis. Taip pat nepatiko neretai pasitaikantys dideli šuoliai į ateitį. Pvz. kalbama apie vieną jauną žydelį, ką jis patyrė Aušvico ar Plašovo lageryje ir staiga įterpiama, kad po metų jis bus Oskaro sekretorius. Kam to reikėjo, nesupratau, vis tiek bent jau aš tokių dalykų neįsiminiau, o atėjus reikalingui laikui tai vėl pakartojama. 

Kita vertus, kad ir kaip kai kurios detalės mane nervino ir darė knygą sunkiau skaitomą, bet pasakysiu, kad šis kūrinys tikrai vertas dėmesio. Galbūt man, jau žinančiai nemažai apie šį laikotarpį, ir nebuvo daug naudos, bet besidomintiems Antrojo pasaulinio atgarsiais ši knyga turėtų patikti. Ypač reikėtų turėti omenyje, kad tai gyvoji istorija, romano medžiaga surinkta iš tai patyrusių žmonių pasakojimų.

Taigi, nusivyliau, nes knyga neatitiko mano lūkesčių, bet galbūt ji atitiks Jūsiškius. Vertinu 6/10.

Ekranizacija: 1993 m. yra pastatytas filmas, remiantis šia knyga. Režisierius - gerai žinomas Steven Spielberg, pagrindinius vaidmenis atlieka: Liam Neeson (Šindleris), Ralph Fiennes (Giotas), Ben Kingsley (Šternas). Treileris:

 

Nuoširdžiai, Rita :)

Stieg Larsson "Mergina su drakono tatuiruote"

"Mergina su drakono tatuiruote" - tai ir detektyvas, ir šeimos saga, ir finansiniai reikalėliai, ir trileris, ir net meilės istorija.. Tikrai viskas telpa šioje knygoje.

Mikaelis Bliumkvistas yra žurnalistas, savo žurnale "Millennium" parašęs straipsnį apie pramonininką Venerstriomą ir už tai nuteistas dėl šmeižto. Kaip tik audringu jo gyvenimo momentu atsiranda žmogus, vardu Henrikas Vangeris, kuris pasamdo Mikaelį metus dirbti: neva tai rašyti knygą apie jų giminę, bet iš tikrųjų nori išsiaiškinti, kas nutiko beveik prieš 40 metų dingusiai jo..na, kaip ir anūkei, Harietai.

Lisbeta Salander - jauna kompiuterių įsilaužėlė, didelę dalį savo gyvenimo praleidusi psichiatrijos ligoninėse, laikoma asocialia ir neveiksnia. Ji turi globėją, kuris ją žiauriai seksualiai išnaudoja. Lisbeta į kompromisus nesileidžia ir atkeršija jam. Ir visai netikėtai ji suvedama su Mikaeliu, kuris įneša sumaišties į jos nusistovėjusį vienišės gyvenimą.

Galiu pasakyti, kad ši knyga įtraukia iškart. Ir visai nesvarbu, kad pradžioje supažindinama būtent su Venerstriomo byla, tad nagrinėjami finansiniai reikalai. Iškart sukelta intriga išlieka iki pat paskutinio knygos žodžio. Nors knyga ir yra apie merginą, tačiau ji pasirodo pravertus nemažai puslapių. Iš pradžių skaitytojas supažindinamas su Mikaeliu ir jo situacija, tik vėliau pasakojama apie Lisbetą, tarsi visai užmirštant Mikaelį. Įdomus rašytojo sprendimas niekur neskubėti tikrai užkabino.

Nepaisant to, visą laiką laukiau, kada gi jų keliai susikirs. Buvo įdomu skaityti, kaip Lisbeta keičiasi būdama Mikaelio draugijoje. Daug skriaudos patyrusi mergina pagaliau randa žmogų, kuriuo gali pasitikėti. O ir Mikaelis visiškai kitoks, nei visi jos iki tol sutikti vyrai.

Šiaip jau knyga neplona - joje 575 puslapiai. Tai todėl, kad visos istorijos, kurios čia nagrinėjamos, yra papasakotos itin išsamiai. Man labai patiko toks smulkmeniškumas. Jau, atrodo, susipainioji, kas ir su kuo, tačiau viskas vėl atnarpliojama. Ir kas svarbiausia, kad nebuvo nė vienos nuobodžios vietos. Nė vienos. O tokiose storose knygose, nori nenori, tokių vietų tikrai pasitaiko. Galiu drąsiai sakyti, kad rašytojas - tikras meistras.

Dabar nekantrauju perskaityti kitas dvi dalis. Žinau, kad antrasis filmas man ne itin patiko, bet net neabejoju, kad knyga tūkstančius kartų geresnė. Kadangi išsamesnė, ir sugeba įtraukti. Taip pat artimiausiu laiku ketinu pažiūrėti amerikiečių sukurtą filmą pagal šią knygą. Įdomu bus palyginti su švediškąja.. :) Būtinai kažkur pranešiu, kuri geresnė!